2019 m. gegužės 7 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje  (K.Donelaičio g. 8, salėje)  įvyko koncertas „Žiedai Mamai“. Dalyvavo Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytojos Jurgitos Otienės fleitos klasės mokiniai. Koncertmeisteriai: L. Liutkauskienė ir R. Klimantavičius.

 

     Balandžio 26 d. daug vokalinės muzikos mylėtojų susirinko į romansų ir baladžių vakarą „Sustok, akimirka“, kuris įvyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (K.Donelaičio g.8, salėje). Klausytojai išgirdo ir prisiminė puikius senovinius ir šiuolaikinius rusų ir lietuvių kompozitorių romansus bei lietuvių, vokiečių, prancūzų, amerikiečių kompozitorių balades, kurias atliko VDU Muzikos akademijos profesorė Sabina Martinaitytė ir jos studentai, tarptautinių konkursų laureatai. Dainavo  Bingnan Xu (Kinija), Irina Krasnenko (Ukraina), Ugnė Matukaitytė, Emilija Mackevičienė, Gytis Murauskas. Solistams akompanavo pianistės - prof. Audronė Eitmanavičiūtė, Živilė Kudirkaitė, Kotryna Kaklauskaitė. Šiltą ir jaukų vakarą vedė pianistė prof. Audronė Eitmanavičiūtė.

Gegužės 9 d. bibliotekos Knygų klubo susitikimas su knygos „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“ autore Raima Zander (Raimonda Canderiene).

Skaitant autorės atsiminimus apie 7-ojo dešimtmečio Slabodkę, Kauno Vilijampolės mikrorajoną, kuriame ji ir užaugo, galima grįžti į laiką ir vietą, kurio daugiau niekada nebebus, bet kuris išryškėja sovietmečio kartos Kauno inteligentų (ir chuliganų) mimikoje, savęs ir kitų vertinime, elgesyje, aprangoje, santykiuose. Ypač juose. 

 

Nuotraukų autorė Rasa Didaite Mockevičienė

Balandžio 30 d. su skaitytojais susitiko ir savo knygą „Selfų slėnis“ (2018) pristatė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos autorė Monika Budinaitė. Su autore diskutavo soc. m. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė. „Selfų slėnis“ – ketvirtoji Monikos knyga, kurią, anot kūrybinio rašymo lektorės Sandros Bernotaitės, derėtų vertinti kaip plačiajai visuomenei skirtą kokybiškos populiariosios literatūros skaitinį.   Tai keturios istorijos apie šių laikų virtualiuosius herojus: dvasingą vienišių fotografą, vidinius demonus tramdantį nepriekaištingu įvaizdžiu; porą, socialiniuose tinkluose kuriančią idealios šeimos regimybę; kūrybines rašytojos ambicijas giliai į stalčių nugrūdusią mamą, feisbuke dokumentuojančią penkiolikmečio sūnaus gyvenimą; ir trisdešimties metų merginą, tikinčią, kad jos ir šalimais stovinčio garsaus režisieriaus nuotraukos yra tramplinas į sėkmės viršūnę.

Balandžio 25 d. pristatyta Baltijos šalių paroda „Bėgimas su vilkais“

Paroda pristato 44 geriausių šiuolaikinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos iliustruotojų darbus, kuriuose vaizduojami vilkai. Tarp lietuvių autorių įrašyti šie vardai: Ieva Babilaitė, Inga Dagilė, Lina Dūdaitė, Lina Itagaki, Rasa Joni, Dalia Karpavičiūtė, Kęstutis Kasparavičius, Aušra Kiudulaitė, Aistė Misevičiūtė (Akvilė Magicdust), Martynas Pavilonis, Rimantas Rolia, Elena Selena, Karolis Strautniekas, Kotryna Zylė ir Lina Žutautė.

Trijuose stenduose pateikta po vieną lietuvių, latvių ir estų sakmę apie vilkus. „Kartą vieną žiemą žmogus buvo paverstas vilku. Jis bėgiojo po laukus, miškus, o nakčia, kai užeidavo šalčiai, gulėjo miške su kitais vilkais. Po kiek laiko atėjo ta naktis, kai jis turėjo atvirsti žmogumi. Naktį gulėdamas pajuto, kad baisiai šalta. Pabudo ir nusigando pamatęs, kad jau esąs nebe vilkas, o žmogus, tik nuogas. Tada jis tyliai peržengė per visu vilkus, įlipo į eglę, ir ėmė rėkti. Vilkai, pajutę žmogieną, pradėjo graužti eglę. Tuo tarpu ėmė aušti. Žmonės, bevažiuodami per mišką užgirdo riksmą ir nuėjo pažiūrėti. Suradę žmogų, jie iškėlė jį iš eglės ir parvežė namo“, – rašoma lietuvių sakmėje „Nuogas tarp vilkų“.

Eksponuojami darbai perteikia stiprų žmogaus ir gamtos ryšį, o gamta visad kupina keistų būtybių. Tai matyti ir Baltijos šalių tautosakoje.

„Bėgimas su vilkais – tema, kuri nuo amžių buvo populiari Europos kultūroje, kilusi iš senovės legendų ir mitų, kur vilkolakiai vaizduojami žmogaus pavidalu (...) Vilkolakis pasižymi stipriu charakteriu ir gebėjimu greitai keisti savo išvaizdą, jis prisitaiko prie gamtos ir metų laikų kaitos, gali nustebinti savo žavesiu ir gyvybingumu. Šiuose kraštuose yra daug miškų, laukinės gamtos ir gražių, beveik „atvirukinių“ peizažų“, – teigia parodos kuratorė Jolita Liškevičienė. Anot jos, parodą galima suvokti ir tiesiogiai, lyg trys Baltijos šalys ir jų kūrėjai lėktų kartu su Europos kultūra.

Ši paroda – tai mažesnė Londono ekspozicijos versija.

Balandžio 29 d. bibliotekoje pristatyta Gražinos Pašakarnienės paroda „Aguonų šokis“.

Ciklo „Aguonų šokis“ darbuose organiškai susipina sentimentalūs lauko aguonų skaitmeninių fotografijų vaizdai bei nuotraukų grafiniai vaizdai, sukurti kompiuterinėmis  technologijomis. Tai vaizdiniai, praėję per jausmų, minčių, asociacijų ar prisiminimų prizmę ir tapę naujais daugiasluoksniais ir daugiaprasmiais fotografikos darbais.

„Mitologijoje aguona užima ypatingą vietą. Antikos laikais aguona buvo laikoma šventu dievų  augalu, graikų poetas Teokritas (III a. pr. Kr.) aguoną kildino iš Afroditės ašarų, nukritusių jai apraudant savo mylimojo Adonio praradimą, sapnų dievo Morfėjaus simbolis – aguona, deivei Demetrai šios gėlės buvo aukojamos kaip žemės, miego ir užmaršties simbolis.

Nenuostabu, jog efemeriškas aguonų grožis užbūrė ir mane. Trapūs ir švelnūs lyg šilkas aguonų žiedai prikaustė mano žvilgsnį ir nepaleidžia iki šiol… raudoni aguonų žiedai tarsi aistringos šokėjos raudonais sijonėliais plazda  šokio ritmu.“ (Gražina Pašakarnienė)