Kūrybinės erdvės – reikalingos ar ne? Kaip papasakoti gerą istoriją? Ar kūrybiškumas iš tiesų atsiperka? Kokią išskirtinę idėją Lietuvai siūlo Rytis Zemkauskas? Apie tai ir dar daugiau buvo galima sužinoti lapkričio 15–16 d. vykusioje konferencijoje „Atvirosios kultūros inovacijos: kurkime bendradarbiaudami“, kurią organizavo Kauno apskrities viešoji biblioteka.

Konferencijos pagrindinė ašis – kūrybiškumas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir iš to gimstančios inovacijos. Konferencijos metu apžvelgtos verslo ir visuomeninių organizacijų patirtys bei idėjos, įgyvendinant įvairius kūrybinius sumanymus rinkodaros, komunikacijos, IT sprendimų, tarptautinių projektų, infrastruktūros planavimo ar bendruomeninių iniciatyvų skatinimo srityse.

Lapkričio 20 d. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kamb.) pristatyta Prezidento Antano Smetonos asmeninio sekretoriaus Aleksandro Merkelio parengta monografija apie pirmąjį Respublikos prezidentą. 800 puslapių knygą pristatė leidėjas Vilius Kavaliauskas ir istorikas, politologas prof. Antanas Kulakauskas.

Aleksandras Merkelis (1907–1994) įžangos savo monografijai, leidžiamai Lietuvoje, neparašė. Nors tam turėjo laiko. 1989 metų rugpjūčio 22 dieną rašydamas įgaliojimą išleisti knygą Lietuvoje jau tokia galimybe tikėjo.

Deja, autorius greičiau už knygą grįžo į Lietuvą (1994-ųjų vasarą kunigas R. Mikutavičius aukojo gražias šv. Mišias Kauno Įgulos bažnyčioje ir palydėjo garbaus rašytojo urną į Lietuvos šviesuolių Panteoną Petrašiūnų kapinėse). Lietuvoje išėjo ir A. Merkelio monografijos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ trečiasis leidimas. O štai jo reikšmingiausias darbas politinės istorijos dirvonuose taip ir užstrigo.

Prieš gerą dešimtmetį vienas iš A. Merkelio knygos pirmojo leidimo egzempliorių pateko į Algirdo Brazausko rankas. Praėjus savaitei šis pasakė: „Septynias naktis beveik nemiegojau, bet reikalus apie Antaną Smetoną išsiaiškinau iki galo. Tokios įdomios knygos su tiek nežinomų faktų nebuvau skaitęs...“

A. Merkelio monografija yra, ko gero, dažniausiai minima ir daugiausiai diskusijų kelianti išeivijos memuaristikos knyga. Tai suprantama. 1938–1939 metais dirbdamas A. Smetonos asmeniniu sekretoriumi, o 1939-aisiais – ir „Lietuvos aido“ redaktoriumi, A. Merkelis rašė apie Prezidentą, kaip apie neginčijamą autoritetą. Tačiau prieškarinė Amerikos išeivija (ypač jos katalikiškas sparnas) su A. Smetonos politika konfrontavo. Prezidento pasitraukimas iš lietuvos, demokratinės opozicijos pateiktos sąskaitos nepagausino Smetonos gerbėjų.

Aleksandro Merkelio knygą citavo ir jos herojų peikė bemaž visų atsiminimų autoriai (nuo krikščioniškojo Stasio Raštikio iki liaudininkų Kazio Škirpos). Ją, kaip vertingiausią šaltinį, citavo A. Smetonos gyvenimą ir veiklą tyrinėję Lietuvos istorikai, kiti autoriai. Gausybė faktų, analizės gilumas – monografijos stiprioji pusė. Taigi atėjo laikas, nors ir pavėlavus 50 metų, Lietuvos istorijos mėgėjams susipažinti su šiuo įspūdingos apimties leidiniu (800 puslapių), juo labiau kad jį iliustruoja geros kokybės originalios nuotraukos.

Prisimenant Pažaislio vienuolyno restauratorius, Meno leidinių skaitykloje (Radastų g. 2, 406 kamb.) lapkričio 17 d., penktadienį, 17 val. buvo atidaryta restauratoriaus, dailininko Igno Stankaus (1953–2013) kūrinių ir objektų paroda. Renginyje dalyvavo autoriaus žmona Lorita Stankuvienė, brolis Albinas Stankus, menotyrininkė prof. Laima Šinkūnaitė, restauratorius Kęstutis Andziulis.

2017 m. lapkričio 17 d., penktadienį, 17.30 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 k.) vyko susitikimas su keliautoju, autostopo entuziastu Robertu Pogoreliu.

Susitikimo temą „Autostopu dėl idėjos“ apie 70 šalių aplankęs keliautojas Robertas pasirinko neatsitiktinai. Savarankiško keliavimo virusu jis užsikrėtė dar mokykloje, kuomet dalyvaudavo orientavimosi varžybose. Vėliau tapo autostopo entuziastu, nes tai būdas pažinti ne tik kitas šalis, bet ir jo gyventojus, labiau pasitikėti savimi ir kitais.

„Visų pirma svarbu norėti keliauti, o ne sėdėti namie. Žmogus gyvena pasaulyje, todėl sunkiai suprantu, kaip jis gali nenorėti jo pažinti. Įsivaizduokite – gyveni name ir visą gyvenimą neužeini į kai kuriuos jo kambarius, nesusipažįsti su kaimynais... Aš taip negalėčiau. Esu įsitikinęs, kad pažinimo geną turime kiekvienas, nesvarbu, kokio amžiaus, lyties, pajamų ar profesijos esame“, –interviu portalui 15min.lt yra sakęs Robertas Pogorelis.

Tuo metu, kai kiti skundžiasi, kad keliauti savarankiškai yra brangu ir rizikinga, Robertas kraunasi kuprinę ir keliauja autostopu. Keliautojo teigimu, labiausiai „užkabinantis“ tokio keliavimo privalumas yra galimybė pažinti įvairius žmones. Pasak Roberto, autostopas skatina atvirumą, bendravimą ir tarpusavio pasitikėjimą, o kelionė pakeleivinga mašina dažnai trunka trumpiau nei viešuoju transportu.

Robertas Pogorelis – nuolatinis varžybų autostopu dalyvis ir organizatorius. Šių metų vasaros pradžioje Suomijos 100-mečio proga surengtų varžybų metu autostopu jis įveikė 2000 km ir su komandos drauge užėmė antrąją vietą. Kitąmet Lietuvos Respublikos šimtmečio proga panašias tarptautinio masto varžybas kartu su bendraminčiais Robertas ketina surengti mūsų šalyje.

Lapkričio 14 d. vakaras. Audriaus Stonio naujausias filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) apie Lietuvos mokslininkę Aušrą Revutaitę, kuri jau 30 m. gyvena viena Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje ir tyrinėja ledyną. Arba apie stiprią moterį ir trapų ledyną, vienatvės slėpinį ir žmogaus pasirinkimą būti. 

Režisierius ir scenarijaus autorius Audrius Stonys Prodiuserė Radvilė Šumilė Operatorius Audrius Kemežys Montažas  Mirjam Jegorov Kompozitorius Robert Jürjendal    

Lapkričio 8 d. į biblioteką susitikti su senjorais užsuko Kauno visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistas Rapolas Žeimys. Turiningai pasikalbėjome apie sveikatą, judėjimo svarbą, sveikatos rizikos veiksnius ir kaip save saugoti sulaukus garbaus amžiaus. Smagiai pasimankštinome!

 

Lapkričio 7 d. bibliotekoje pakvipo gardžiais kepiniais! Mes prisijungėme prie „Išsipildymo akcijos“ įkvėptos iniciatyvos „Pyragų diena“, kurios metu rinkome aukas likimo nuskriaustiems vaikams.

Respublikinės konkursinės tautodailės parodos „Natiurmortas“ uždarymas ir konkurso laureatų paskelbimas.