Birželio 9 d. bibliotekoje vyko kelionių klubo „Vita Mobile“ susitikimas su dr. A. Zyku, kuris pristatė savo knygą „Raudonas ir žalias. Taivanas“ (leid. „Aukso pieva“).

Birželio 4 d. bibliotekoje pristatyta klaipėdiečio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus (1929–2007 m.) paroda „Iš(va)duota tikrovė“ ir pirmasis jo kūrinių albumas. Parodos kuratorė ir knygos sudarytoja – menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Renginys skirtas 90-osioms A. Dapkevičiaus gimimo metinėms. 

25 - oji jubiliejinė paroda - konkursas "Atgimimas".

Kovo 5 d.vyko poeto Pauliaus Širvio kūrybos rinktinės  „Po mirgiuoju žvaigždynų šalmu“ (sud. Elena Baliutytė). Dalyvavo literatūrologė, hum. m. dr. Elena Baliutytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), kultūros žurnalistas, muziejininkas Alfas Pakėnas, poeziją skaitė aktorius Petras Venslovas.

Vasario 27 d. buvo pristatyta nauja Rasos Ambraziejienės knyga „Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės“. Renginyje dalyvavo knygos autorė, muzikavo Andriaus Morkūno vadovaujama Kauno kultūros centro sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“, savo įžvalgomis dalinosi etnologas Aleksandras Žarskus.   Besidomintieji baltų kultūra jau turėjo galimybę susipažinti su skaitytojų dėmesio nestokojusia pirmąja  Rasos Ambraziejienės knyga „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“ (2014 m.).  Naujojoje knygoje „Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės“ taip pat gausu žinių apie baltų ir kitų tautų simbolius – ne tik grafinius, bet ir užkoduotus mūsų kalboje, papročiuose, apeigose, kalendorinėse šventėse, mitologijoje. Tačiau ši knyga nėra vien etnologinis tyrinėjimas. Tai literatūriniai pasakojimai apie pirmykštės gamtos apsuptyje gyvenančias moteris, – nuo mitinės žalčių karalienės, sakmių ir padavimų laumių, viduramžių raganų, kaimo audėjų, žolininkių, užkalbėtojų iki šių dienų buvusios miestietės ir jos akistatos su promotėmis bei savo prigimtimi. Pratarmėje autorė rašo „… tai pasakojimas apie senąjį pasaulį, nugrimzdusį praeityje, pamirštą, nutilusį, tačiau vis dar gyvą, tebeglūdintį kažkur ten, girių germės gelmėje ir mano širdyje. Tai sakmė apie moterį ir materiją. Apie Mergelę-Motiną-Senę. Promotę, Senolę. Žynę ir Saugotoją. Apie Žemę Gimdytoją. Mariją ir Marą. Apie Deivę Kūrėją ir jos slėpinius. Sakmė apie laumes raganas, tebegyvenančias kažkur Dzūkijoje šiandien. Tikėkime arba ne. Arba pavadinkime mitu – tuo, ko niekada nebuvo, tačiau kas vyksta nuolatos.“